Vasara čia buvo, čia nebėra... Šiemet ji traukiasi gana vangiai, jei žiūrėtume į už lango vis dar žaliuojančius medžius. Tiesa, po truputėlį jau gausėja nežalių lapų ant žemės, oras dažnai šaltas ir lietingas, rytais karaliauja pieno tirštumo rūkai ir rasos karolėliais nusėti voratinkliai. Bet – dar nebuvo šalnos, dar negirgžda dangumi paukščių virtinės. Tik va tas košiantis vėjas ir akivaizdžiai trumpėjančios dienos...
Ir ilgėjantys vakarai. Su obuolių pyragais, žolelių arbata ir virbalais rankose. Ir pamažu medvilnę ir liną pakeitusia vilna.
Kol ruduo savo stebuklinga lazdele dar nepalietė medžių ir nenuspalvino ryškiomis akį džiuginančiomis spalvomis, galima spalvas pasikviesti savo iniciatyva. Ir nušauti ne vieną zuikį! Apsisaugoti nuo to košiančio vėjo, pavyzdžiui. Ir susirasti būdą išsiskirti iš rudeniop vis tamsėjančių praeivių spalvų paletės. Ir šiaip, palepinti savo moterišką tuštybę.
Ką daro moterys, turėdamos laisvo laiko? Eina į parduotuves. Aš irgi einu. Į
Mezgimo zoną. Kai iš anksto žinau, kad turėsiu laiko ir galėsiu ten užeiti, susiplanuoju, ką ir kokiu tikslu apžiūrėsiu ir pirksiu – paruošiu namų darbus, vadinasi. Bet va pasitaiko visai neplanuotų vizitų, ir tada tenka pasidairyti šiaip sau. Besidairant akis užkliūva už visai netikėtų dalykėlių, kurie paskui priverčia pamąstyti ir tolimesnius namų darbus atlikti itin kruopščiai. Štai taip atradau storulius vilnonius
Rowan Colourscape Chunky... Gal kiek neišvaizdžios nenusakomų spalvų gijos suintrigavo: ką galima nuveikti su tokiais siūlais? Paklaidžiojusi po
Ravelry ir panaršiusi po ten sukauptą pasaulio mezgėjų patirties archyvą radau intriguojantį modelį, kuris iš karto pavirto Planuoto Vizito Tikslu.
Ne šiaip sau intriguojantis modelis. Niekaip nesugalvojau, kaip tiksliai tas Daiktas būtų vadinamas lietuviškai (o atrodo tokia turtinga ta mūsų kalba...). Mova? Gobtuvas? Kaklaskarė? Šalikas? Anglakalbiai be skrupulų vartoja žodį Cowl (gerai jiems), bet pažodinis vertimas į lietuvių kalbą manęs netenkina... Koks čia gaubtas ar gobtuvas, jei jis nedengia galvos??? Vaikystėje turėjau panašų daikčiuką (gerokai ilgesnį ir siauresnį, gerai priglundantį, kartu atlikdavusį šaliko ir kepurės funkcijas), kurį iškilmingai vadinau vamzdžiu (neklauskit, kodėl...). Dabar rašant kažkaip mintyse pasipynė žodis kaklašildis (hm hm, na gal ir nieko toks naujadaras), tai manau, kad taip Daiktas ir bus pakrikštytas. Nes tokia jo vilnonė prigimtis.
Kaklašildžio mezgimo procesas buvo labai greitas ir keliantis maksimalų pasitenkinimą. Aš apskritai mėgstu siūlus su ilgais spalvų perėjimais. Jau vien dėl to, kad rezultatas iš anksto nenuspėjamas ir yra savotiškas iššūkis. O šį kartą taip sakant atitiko kirvis kotą – siūlai modelį. Galima įsivaizduoti, kad siūlus dizaineris Kaffe Fassett nudažė specialiai šiam kaklašildžiui, ar kad jį megzdama Rebecca Hatcher akutes skaičiavo būtent pagal
Colourscape Chunky! Ryškus, šiltas, jaukus, akį traukiantis aksesuaras.
Must have rudens vėjams siautėjant.
Už nuotraukas dėkoju Sonatai iš MZ. Dar kartą ačiū!
