Maži džiaugsmai (antras dublis)

Yra dalykų, kuriais girtis nepadoru. Yra dalykų, kuriais girtis galima. Yra dalykų, kuriais girtis būtina ir privaloma!
Ir giriuosi. Gal dėl to, kad žiema. Gal ne. Žiedai juk džiugina bet kuriuo metų laiku. O čia – beveik kalėdiniai...

Phaiocalanthe Kryptonite mano kolekcijoje atsirado praėjusią žiemą – vasarį. Per pietų pertrauką (hm, tai tampa jau tendencija – geriausi dalykai įsigyjami būtent pietų pertraukos metu. Verta susimąstyti!). Reikėjo matyti, kokiomis akimis kolega žiūrėjo į mane, bandančią tą trapų belapį nelabai suvokiamą padarą susukti į skraistę ir dar pakišti po palto skvernu... Parvežimas įvyko sėkmingai, žydėjo ant vėsios palangės darbo kabinete dar gana ilgai. Žmonės, kuriems vazonas su žaliomis „morkomis“ buvo iškilmingai pristatomas orchidėja, kraipė galvas. Pavasariop jaunų auginių lapai „išsivyniojo“, augalas tapo panašesnis į augalą, aistros aprimo. Vasarą prieš atostogas orchidėja pagaliau parkeliavo į namus, buvo persodinta ir šiltajam sezonui įkurdinta balkone. O spalio pabaigoje išdidi Kriptonito šeimininkė (kchm kchm) forume pradėjo girtis lendančiais pažadais!

Gruodis. Žydi. Nuotraukoje trys žiedai, vakar išsiskleidė ketvirtasis, dar laukia du pumpurai. Tikrai smagus augalas – rekomenduoju.

Maži džiaugsmai

Vis artėjant šventėms ir geometrine progresija augant žmonių, paklaikusiomis akimis besiblaškančių parduotuvėse, skaičiui, džiaugiuosi dėl kitų dalykų. Tokių, kurių atsiradimas mano gyvenime ir daro jį saulėtu. Tokių, kaip šis saulės spalva žydintis cimbidis...
Čia mano šeštoji orchidėja. Į namus ji atkeliavo niūrų 2006–ųjų lapkritį. Dovana, kurią rinkausi pati. Nepajėgiau atsispirti švytinčiai geltonai spalvai ir tulpių kvapui... Nesvarbu, kad po žydėjimo buvo meiliai pervadinta viksva,  ajeru ir kitais malonybiniais žodelyčiais vardelyčiais... Ir nesvarbu, kad tuos vardus kaip kokius ordinus dėvėjo iki pat 2010 rudens, kai vieną dieną ėmė ir pateikė deklaraciją:

„Dėmesio, žydėsiu!“

Va ir žydi. Ir švyti geltoniu niūrioje gruodžio kasdienybėje. Ir kvepia tulpėmis. O aš turiu vilties, kad (pagaliau! po visų gąsdinimų ir grasinimų) atsirado supratimas ir sutarimas, kaip mums su išdidžiuoju cimbidžiu draugauti toliau...

Pirkinių sąrašas savaitgaliui artėjant

Dauginti tris keturis kartus!

450 g miltų
150 g cukraus
100 g margarino
2 kiaušiniai
100 g medaus
2 a. š. gesintos sodos
prieskonių - gvazdikėliai, imbieras, kardamonas, muškato riešutas, cinamonas...

O viskas prasidėjo čia...

Kviečiu į pasimatymą...

...sekmadienį popiet.

Gruodžio 12 d. 14 val. Vilniuje, Rasų g. 50A (LOD atstovybėje), vyks trečiasis Lietuvos orchidėjininkų draugijos organizuojamas praktinis seminaras. Mindaugas papasakos apie Dendrobium genties orchidėjas, Asta pabers patarimų, kaip išsirinkti orchidėją, tinkančią būtent Jūsų namams, taip pat pasikartosime antrojo seminaro (Cymbidium gentis) medžiagą, atsakinėsime į visokiausius Jūsų klausimus apie orchidėjas...

Seminaro dalyviams privaloma atsinešti gerą nuotaiką!

Išsamesnė informacija čia.

Žiemos jausmas

Taip, ji atėjo. Su šalčiu, su sniegeliu, slidžiais šaligatviais ir užšalusiomis balutėmis, taip ir viliojančiomis čiūžtelėti pro šalį einančius vaikus.  Aš nuoširdžiai džiaugiuosi švaria baltuma kieme. Taip, šalta, taip, slidu, bet balta ir šviesu! Vakar palaimingai leidau laisvą dieną (koks visgi gėris yra mamadieniai) namuose viena ir mėgavausi saulės spinduliuose švytinčio sniegelio vaizdu už lango. Puodelis žaliosios imbierinės arbatos su apelsinų žievelėmis, virbalų skambčiojimas, ant kelių šildantis mezginys... Kalėdinių dovanų krūvelė dar paaugo. Ech, gera...

Šiandien vėl rinkimosi diena - mintyse derinu spalvas, modelius, sprendžiu, kokio projekto (ir kam adresuoto) imtis šiandien vakare. Stebėtina, bet turbūt pirmą kartą gyvenime nebereikės stumdytis dovanų ieškotojų balagane. (Cha cha, juk pirmoji dovana pradėta dar spalio pabaigoje – absoliučiai nebūdingas veiksmas man, paskutinių naktų mėgėjai...). Šiek tiek mezginių šiltumo, šiek tiek meduolių saldumo (ar tik ne laikas pradėti ir  jais rūpintis?) ir žolelių arbatos kvapnumo... Geras tas žiemos ir Kalėdų jausmas...

Kas yra atradimas?

Jau pripažinau, kad esu ligonė. O meilė orchidėjoms yra ne tik sunki, bet ir greitai plintanti liga. Šiais laikas jos sutinkamos praktiškai kiekvienuose namuose... bent jau tų žmonių, su kuriais susiduriu savo kasdienybėje. Žinoma, išgirstu ir komentarų, kad jos atrodo negyvos, kad skleidžia blogą energiją, kad tai augalai – parazitai... Netiesa.

Jos gyvos. Jos džiugina akis ir širdį. Jos neskuba. Joms reikia tik trupučio mano dėmesio ir laiko.

Pamenu pačią pradžią. Pirmąjį augalą stebėjau įsitempusi, kiekvieną dieną laukdama, kaip jis reaguos į mano namus, mano negrabią priežiūrą, mano baimę... Naujas pumpuras, naujas lapas, nauja šaknelė – kiekvienas jų buvo naujas mano atradimas. Pirmas persodinimas... Oho, kaip drebėjo rankos! Tuo metu jau buvau pasirankiojusi teorinių žinių ir virtualiai susipažinusi su daugiau patirties turinčiais bendraminčiais. Drąsiai ir šiandien galiu teigti: vienas lauke ne karys, o tinkama kompanija tikrai padėjo patogiai ir ilgam įsitaisyti sergančiųjų orchidėjlige palatoje.

Bėgant laikui keitėsi virtualių susibėgimų vietos, padažnėjo gyvi susitikimai, suintensyvėjo bendra vieša veikla. Šiandien su pasididžiavimu rašau – esu Lietuvos orchidėjininkų draugijos narė. Džiaugiuosi galėdama bendrauti su tikrai ypatingais žmonėmis. Džiaugiuosi, kad aistra orchidėjoms padėjo man atrasti ir daug daug dalykų, kurie pasaulį daro saulėtą...

Priklausomybė, kurios paaštrėjimas virsta kalėdinėmis dovanomis

Kad Jūs žinotumėte, kokioje moteriškumo pilnoje šeimoje prasidėjo mano kelias! Nuo mažų dienų mane kasdien supo siūlų kamuoliai, siuvamosios ir mezgimo mašinos tarškėjimas, virbalų skimbčiojimas. O kaip nebūtų keista, megzti išmokau ne iš mamos, močiučių ar tetos... Su rankdarbių pasauliu artimiau pažindintis pradėjau mokykloje, per buities darbų pamokas. Pakankamai greitai gavau pasirinkimo laisvę - kai klasės draugės mezgė šalikus, man mieliau „pyniavosi“ megztinis, siuvinėjau gėlėmis staltiesę užuot kurpusi prijuostę... (Tiesa, siuvinėti ir peltakiuoti mokiausi tikrai iš savo močiutės). Nežmoniškai pavydėjau broliui jo idealios draugystės su vąšeliu – mano rankose nėriniai garbanojosi, rietėsi ir neklausė...

Šiokiais tokiais etapais rankdarbiai grįžta ir grįžta į mano gyvenimą. Mezgiau mokykloje, mezgiau studijų laikais. Su širdies virpuliu prisimenu, kaip savo mažyliams sūnums vieną šaltą žiemą mezgiau kojinytes: kasdien po porą, spalvotų, dryžuotų, netgi priderintų prie jų pižamyčių, kad naktį nešaltų... Mezginys mane lydėjo į Italiją, kurioje vėliau gana sėkmingai bandžiau jaukintis ir nėrimą. O dabar, matyt, gyvenimas stabiliai atsistojo į vėžes – aš ne tik noriu megzti/nerti/siuvinėti, aš galiu sau tai leisti!

Ir labai džiaugiuosi, kad kilusios mintys išsigrynina iki praktiškų poreikių. Kalėdos ne už kalnų!

Priklausomybė Nr. 1

Sveiki, aš vardu Jurga, ir aš priklausoma nuo orchidėjų.
Susižavėjimas šiais augalais gimė 2004 metais. Tuo metu gyvenimas buvo nuvedęs tolokai nuo Lietuvos - teko pagyventi šiaurės Italijoje, kalnuotajame Pietų Tirolyje (Alto–Adige). Myliu tą kraštą ir jo architektūrą, austriškai/šveicariškai dailius namukus atvirais langais. Tenykščiai žmonės nesislepia – net pirmojo aukšto langų netemdo užuolaidos. Lengvas baltas rankų darbo nėrinukas ir gėlės. Balti ar alyviniai falenopsiai...
Mano pirmoji orchidėja – irgi baltas falenopsis. Dovanotojai gerai žinojo, kaip man patinka orchidėjos. Ir kad bijau net pabandyti auginti tokį, kaip atrodė, reiklų ir pretenzingą augalą. 2005 m. lapkritį mano namai pasipuošė pirmaisiais žiedais. Kai pirmoji orchidėja sėkmingai išgyveno žiemą, augalai pamažu pamažu ėmė užkariauti laisvas palanges.

Jų nedaug – tik penkiasdešimt penkios. Negaliu net lygintis su kitais kolegomis, turinčiais analogišką priklausomybę. Bandau kiek įmanoma atsakingiau rinktis naujas gyventojas, nes palangės visgi nėra guminės. O dar juk visada reikia pasilikti vietos rezervui!

Pradžia

Viskas kada nors prasideda. Nuo idėjos, nuo minties, kuri turi sušilti širdyje. Nuo pasvarstymo – ar tikrai? Kam to reikia?
Turiu subjektyvių priežasčių, kodėl aš čia. Kada nors pasiryšiu papasakoti garsiai...