Išeinu pro sunkias duris, iš karto prislegia tvankuma ir dusinantis šiandieninio Vilniaus smogas. Apsigaubiu lydyto asfalto kvapu ir šlepsiu į pietų pertrauką. Gedimino prospektu šlepsi, kaukši kulniukais, skuba ir neskuba mano laikini pakeleiviai. Sustingusiame ore tvyro ateinančios audros jausmas, saulė plieskia kiaurai tamsius akinius, grindiniu trinksi automobiliai, rieda dviratininkai. Vyriškis perėja vedasi šunį. Susimąstau – grindinys tvoskia karščiu tarsi tamsusis smėlis Ispanijos paplūdimyje, šunėkui, ko gera, svyla padai... Stoviu prie šviesoforo laukdama žalio signalo. Greta stabteli porelė gerokai pagyvenusių fašionistų nesveikai išbalintais plaukais. Pasitaiko... Šviesoforo laukiančių laikinų pakeleivių gausėja. Įdegis. Saulės nemačiusi oda. Pėdkelnėmis aptemptos kojos aukštakulniuose. Pliažinės šlepetės. Griežto klasikinio kirpimo kostiumai. Pabrizgę džinsiniai bridžai. Odiniai portfeliai, ryškiaspalvės rankinės, nertos kuprinės, pirkinių krepšiai, o, ir gėlių puokštė. Pietų pertrauka. Per Spotify Ace of Base dainuoja All that she wants. Kaip tai jau buvo seniai... Skverelyje prie Žemaitės paminklo visi suoliukai užimti, einu pro šalį. Asfalto tvaiką laikinai nustelbia iš L'Occitane net per uždarytas duris sklindantys aromatai – vėl susimąstau, kaip tokioje kvapų koncentracijoje jaučiasi visą darbo dieną dirbančios pardavėjos, nors gal ir nieko, gal priprantama, kvapas malonus... Einu toliau žinodama, kad žodžiai privalo išsilieti iš manęs, ištarškėti klaviatūros klavišais, išeiti...
Ir visai nesvarbu, ar kas nors skaitys.
