Apie dabartistus

Praėjusią žiemą sukosi tokia reklama, kuri sugebėjo iki gyvo kaulo įkyrėti ir įsiėsti į smegenis. Apie dabartistus ir ežius. Ne tuos ežius, kurie žiemą miega, o tuos, kurie gyvena daugelio dabartistų mobiliuosiuose telefonuose. Ir frazė „Kas čia?“ nuo to laiko automatiškai iššaukia atsakymą: „Kojinė telefonui. Duoda su planu!“. 

Mano mobilusis tikrai nėra dabartistų svajonė (na ir aš nesu TOS kartos žmogeliukas...). Man tai yra tiesiog priemonė skambinti ar retkarčiais parašyti SMS sūnums. Svarbiausia, kad į jį telpa dvi kortelės (asmeninė ir darbinė), kad galima skambinti ir kad nereikia dažnai krauti akumuliatoriaus. Nereikia jam jokių kojinių :).

O va kompiuteriui prisireikė kažko tokio, kas apsaugotų jautrų lietimui ekraną. Mėgstu savo planšetę, kuri yra tobula mezgėjos/gėlininkės/namų fėjos pagalbininkė. Ir gyvena talpioje klaidžioje moteriškoje rankinėje kartu su milijonu kitų būtiniausių daikčiukų. Taip netikėtai ant virbalų užšoko... kojinė???

Šiaip jau planas buvo visai kitas... Bet, kaip dažnai pasitaiko ne tik mezgimą, bet ir siūlus mylinčioms, ėmė ir pasikeitė tas planas. Būtent dėl siūlų.

Kai prieš kurį laiką tinklalapyje www.garnstudio.com  pamačiau atsiradus naujieną, apsigyvenau laukimu. DROPS Big Delight suintrigavo iš karto. Labai mėgstu šių siūlų „vyresnį broliuką“ Delight, todėl laukiau galimybės susipažinti ir su didžiuoju „jaunėliu“. Ir kai Mezgimo zonos naujienose atsirado žinutė apie atvykusią naująją DROPS siuntą, nekilo abejonių, kokius siūlus privaloma pačiupinėti pačius pirmus. Gaila, kad nebepavyko gyvai pamatyti tos spalvos, kuri iš trijų atvykusių domino labiausiai - ne mane vieną ji sudomino :), bet nenuvylė ir į pirkinių krepšį (visai netyčia!!!) įkritusi Atlantis.

Siūlas - 100 proc. vilna, šiek tiek vilniškesnė, negu plonasis kojinėms skirtas brolis. Gražiai gulančios spalvos, smagiai ir greitai pasiekiamas rezultatas. Norėsiu dar. Stambesniems daiktams, negu dabartistiška kojinė kompiuteriui.

Modelis: Simpliworsted Digital Tablet Cover by Brady Robinder, siūlai: DROPS Big Delight nr. 09 iš Mezgimo zonos.

2012-08-24

Savaitės progresas...

2012-08-17

Be žodžių.

Apie isteriją

Nebūsiu originali, bet šiuo atveju nėra tinkamesnio žodžių žaismo, kaip Sonatos aprašytasis kaklo istorijos virsmas į kaklo isteriją. Mezgimo zonos dienoraštyje suskaičiavau jau mažiausiai tris įrašus, skirtus Inspira Cowl... O aš pati esu kuo tikriausias isterijos pavyzdys.

Intrigavo ir žavėjo. Žavėjo ir intrigavo. Viliojo pabandyti. Gundė!

Sugundė. Ir dar ne bet kaip. Vos pradėjusi pirmąjį jau žinojau, kad vienu neapsiribosiu. O turėdama jau du žinau, kad tai tikrai dar ne pabaiga. Aš, kuri niekada nemezgė vienodų daiktų, nes tai per daug nuobodu...

Pasiteisinimui turiu pasakyti, kad nė trupučio jie nevienodi. Na, principas tas pats, bet rezultatai tai skiriasi kaip diena ir naktis! Beje, pats įdomumas slypi būtent rezultato laukime ir proceso stebėjime. Niekada nežinai, kas laukia už kampo, t. y., už poros eilių ir siūlų gijų...

Žaižaruojantis kaip vynas taurėje...

O gal žybsintis nakties atšvaitais toli vandenyne...

Jie tokie. Permainingi, chameleoniški, viliojantys, įtraukiantys.

Ir šilti. 

Šiltesni net už imbierinę arbatą.

Rudenėjant

Vasara čia buvo, čia nebėra... Šiemet ji traukiasi gana vangiai, jei žiūrėtume į už lango vis dar žaliuojančius medžius. Tiesa, po truputėlį jau gausėja nežalių lapų ant žemės, oras dažnai šaltas ir lietingas, rytais karaliauja pieno tirštumo rūkai ir rasos karolėliais nusėti voratinkliai. Bet – dar nebuvo šalnos, dar negirgžda dangumi paukščių virtinės. Tik va tas košiantis vėjas ir akivaizdžiai trumpėjančios dienos...

Ir ilgėjantys vakarai. Su obuolių pyragais, žolelių arbata ir virbalais rankose. Ir pamažu medvilnę ir liną pakeitusia vilna.

Kol ruduo savo stebuklinga lazdele dar nepalietė medžių ir nenuspalvino ryškiomis akį džiuginančiomis spalvomis, galima spalvas pasikviesti savo iniciatyva. Ir nušauti ne vieną zuikį! Apsisaugoti nuo to košiančio vėjo, pavyzdžiui. Ir susirasti būdą išsiskirti iš rudeniop vis tamsėjančių praeivių spalvų paletės. Ir šiaip, palepinti savo moterišką tuštybę.

Ką daro moterys, turėdamos laisvo laiko? Eina į parduotuves. Aš irgi einu. Į Mezgimo zoną. Kai iš anksto žinau, kad turėsiu laiko ir galėsiu ten užeiti, susiplanuoju, ką ir kokiu tikslu apžiūrėsiu ir pirksiu – paruošiu namų darbus, vadinasi. Bet va pasitaiko visai neplanuotų vizitų, ir tada tenka pasidairyti šiaip sau. Besidairant akis užkliūva už visai netikėtų dalykėlių, kurie paskui priverčia pamąstyti ir tolimesnius namų darbus atlikti itin kruopščiai. Štai taip atradau storulius vilnonius Rowan Colourscape Chunky... Gal kiek neišvaizdžios nenusakomų spalvų gijos suintrigavo: ką galima nuveikti su tokiais siūlais? Paklaidžiojusi po Ravelry ir panaršiusi po ten sukauptą pasaulio mezgėjų patirties archyvą radau intriguojantį modelį, kuris iš karto pavirto Planuoto Vizito Tikslu.

Ne šiaip sau intriguojantis modelis. Niekaip nesugalvojau, kaip tiksliai tas Daiktas būtų vadinamas lietuviškai (o atrodo tokia turtinga ta mūsų kalba...). Mova? Gobtuvas? Kaklaskarė? Šalikas? Anglakalbiai be skrupulų vartoja žodį Cowl (gerai jiems), bet pažodinis vertimas į lietuvių kalbą manęs netenkina... Koks čia gaubtas ar gobtuvas, jei jis nedengia galvos??? Vaikystėje turėjau panašų daikčiuką (gerokai ilgesnį ir siauresnį, gerai priglundantį, kartu atlikdavusį šaliko ir kepurės funkcijas), kurį iškilmingai vadinau vamzdžiu (neklauskit, kodėl...). Dabar rašant kažkaip mintyse pasipynė žodis kaklašildis (hm hm, na gal ir nieko toks naujadaras), tai manau, kad taip Daiktas ir bus pakrikštytas. Nes tokia jo vilnonė prigimtis.

Kaklašildžio mezgimo procesas buvo labai greitas ir keliantis maksimalų pasitenkinimą. Aš apskritai mėgstu siūlus su ilgais spalvų perėjimais. Jau vien dėl to, kad rezultatas iš anksto nenuspėjamas ir yra savotiškas iššūkis. O šį kartą taip sakant atitiko kirvis kotą – siūlai modelį. Galima įsivaizduoti, kad siūlus dizaineris Kaffe Fassett nudažė specialiai šiam kaklašildžiui, ar kad jį megzdama Rebecca Hatcher akutes skaičiavo būtent pagal Colourscape Chunky! Ryškus, šiltas, jaukus, akį traukiantis aksesuaras. Must have rudens vėjams siautėjant.

Wave by Rebecca Hatcher, siūlai Rowan Colourscape Chunky (434 Candy pink)

Už nuotraukas dėkoju Sonatai iš MZ. Dar kartą ačiū!

Žydėjimas 2: Žydintis sodas

Seniai seniai, dar gilią snieguotą žiemą, Ravelryje įsivėliau į intriguojantį žaidimą: draugiškai su kitomis mezgėjomis ėmėmės Paslaptingojo modelio skaros mezgimo. Žinojom nedaug. Kas savaitę modelio autorė atsiųsdavo tolimesnius nurodymus ir dalį aprašymo. Tas savaitinis gabaliukas susimegzdavo taip greitai, o tada vėl likdavo nekantrus kito šeštadienio ryto laukimas... Pamažu mezginyje išaugo ir pražydo gėlės - Žydintis sodas!

Reikia pripažinti, kad šis modelis nėra mano svajonių svajonė. Šiaip jau man labiau patinka tradicinės trikampės skaros arba pusapvalės siauros pusskarės... Bet juk žaidimas yra žaidimas. O skara tapo puikia gimtadienio dovana mano močiutei. (Prieš tai truputį papozavo su kita močiute - medinuke mūsų kiemo bobute.)

Skara Blooming Garden by Tiziana Sammuri

Mezgimo viešumoje diena

Valiooo! Štai. Eikime į viešumą.

Pavasariop

Na kokia graži buvo ta šilta saulėta balandžio savaitė... Net neįtikėtina, bet šįryt vėl teko atsiprašyti jau supakuotų vasarai aulinių batų. Su gamta dažniausiai nepasiginčysi. O šiaip – smaguma, kad viskas žaliuoja ir kasdien gausėja žiedų. Kažkurią dieną važiuodama į darbą apsidžiaugiau pamačiusi geltonuojančias purienų saulytes. Purienoms žydint visada žinau, kad vasara visai čia pat. Pievose švyti plukės ir rakteliai, darželiuose jau švyti tulpės, miške mačiau nosis gerokai iškišusius pakalnučių daigus. Toks mielas geras kvepiantis permainų metas!
Permainos aplankė ir mano mažąjį ūkį – šiais metais darže išdygo šiltnamis. Dėl to statinio paskirties šiomis dienomis užvirė karšta smagi diskusija su virtualiomis draugėmis. Viena iš versijų: šiltnamis ir pomidorų auginimas = senatvė, skylėti treningiukai ir dantų protezai... Smagi versija, ar ne? Bediskutuodamos nutarėme, kad greičiausiai tai visgi ne mano variantas (cha cha cha), nes šiltnamis bus naudojamas papildomoms reikmėms. Ne tik eksperimentams su pomidorais ir kitu žemės ūkiu. Vasaros sezonu ten kraustysis ir kai kurios mano orchidėjos! Tiesą sakant, netgi statybos vyko po „dviguba vėliava“... Aš prašiau šiltnamio pomidorams (su slapta mintim, kad pravers ir orchidėjoms), vyras statė šiltnamį orchidėjoms (su dviem slaptom mintim: kad vasarą orchidėjos nuo palangių iškeliaus į šiltnamį ir pagaliau jam nesipainios ir kad gal net užaugs koks pomidoras...). Va kaip būna šiame gyvenime. O svarbiausia, kad dabar visi patenkinti ir kad gyvenimas žengia pirmyn!
Pavasaris truputį pristabdė savo veržlius žingsnius pirmyn, tačiau tikiu – tai laikina. Kiekviena diena yra ta, kuri dar vienu žingsniu priartina mus prie vasaros. Nesvarbu, kad šiandien vėsu ir drėgna, aš vis tiek jau planuoju vasarinius mezgimo/nėrimo projektus, mintyse derinu medvilninių ir lininių siūlų spalvas ir laukiu ilgų šviesių gero oro vakarų, kai su rankdarbiu ir vyno taure įsitaisysiu sūpuoklėse ir klausysiuosi paukščių...

Žali žmogeliukai, vienykimės!

Skamba kaip deklaracija?

Galbūt.

Net jeigu ir taip, ši deklaracija yra tokia miela mano širdžiai... Net nesiūlau spėlioti, dėl kokios priežasties. Puikiausiai gali pasufleruoti jau rodytas plakatas. Tarp kitko, žalias! O mielo širdžiai ir ausiai vardo kilmė visai paprasta...

Praėjusiais metais tradicinė pavasarinė kambarinių augalų paroda vyko Raudondvaryje. Tradicinė, nes pavasarį entuziastų organizuojamos parodos jau kelinti metai „važiuoja“ į Kauną (tuo tarpu rudenį šurmuliuoja Vilnius). Pirmoji, nes buvo pagaliau pakrikštyta skambiu „Žalių horizontų“ vardu ir organizuojama tik tik susikūrusios Lietuvos orchidėjininkų draugijos. Nepakartojama, nes Raudondvario dvaras, neslėpsim, turi magiško žavesio ir charizmos... Būtent Raudondvario gyventojai mus, vilkinčius žaliais marškinėliais su LOD logotipu ir užbėgusius į vietinę parduotuvytę, ir praminė žaliais žmogeliukais. Ryškiai žali iš tolo spūstyje šviečiantys marškinėliai buvo tarsi sutartinis ženklas „Klausk – aš galiu atsakyti“, požymis, padedantis išsiskirti ir matytis tarp paprastų lankytojų. LOD'iečiai džiaugsmingai patvirtino tikrai esą žali žmogeliukai ir tuo vardu sėkmingai naudojasi tolimesnėje savo veikloje. 

Labai simbolinė yra toji žalia spalva. Galima ilgiausiai filosofuoti, kad ji susijusi ne tik su „Žaliais horizontais“, augalų mėgėjais ir žinovais... Kiek bekauptume informacijos, absoliučiai visko žinoti neįmanoma ir visgi lieka sričių, kur galime vadintis „žaliais“! Iš kitos pusės, kai gerai pagalvoji, ne tokios jau tolimos asociacijos ir su Žaliųjų judėjimu bei aplinkosauginėmis idėjomis. Ir tai greičiausiai dar ne visos galimos žalios spalvos interpretacijos.

Už poros dienų žali žmogeliukai buriasi „Megoje“ Kaune. Šiandien trečiadienis, rytoj ketvirtadienis, poryt penktadienis – pirmoji ilgai ir nekantriai laukto pasimatymo diena! Kiekvienas iš mūsų laukia Jūsų ir nori susipažinti. Kiekvienas iš mūsų tikisi, kad gali padėti Jums ir suteikti taip reikalingos informacijos apie vieną ar kitą augalą. Jei parodoje pamatysite mus, pasipuošusius žaliaisiais marškinėliais, drąsiai kalbinkit – tam mes ir būsime ten.

...O kartais pasitaiko ir taip... Atokvėpio valandėlė:

Žalieji žmogeliukai vienijasi, „išeina į frontą“ ir Jūsų laukia. Iki pasimatymo!

Vis dar be galo džiaugiuosi.

 Štai jo portretai. Neįtikėtina, bet fotografuotis manasis Clapotis keliavo net į... Londoną. Žinoma, Paryžius būtų tinkamesnis variantas, bet tiek jau to...

Ech, Clapotis... 1 dalis

Aha, baigiau! Jeigu taip galima pavadinti dar neskalbtą ir neformuotą mezginį... O jei neskalbtas, tai ir nefotografuotas. Bet nutariau bent jau pasidėti čia jo aprašymą lietuviškai (o maža kas...). Originalus aprašymas čia.

Pradžia . Uždėti 2 akis.
1 eilė: 1 išvirkščioji, iš paskutinės akies išmegzti dvi išvirkščias (per vieną ir per kitą akies sienelę)
2 eilė: pirmą akį nukelti, 1 geroji, 1 užmetimas, iš paskutinės akies išmegzti dvi gerąsias (per vieną ir per kitą akies sienelę)
3 ir tolimesnės nelyginės eilės: pirmą akį nukelti, išvirkščios iki paskutinės, iš paskutinės akies išmegzti dvi išvirkščias (per vieną ir per kitą akies sienelę)
4 eilė: pirmą akį nukelti, 1 geroji, 1 persukta geroji, 1 geroji, 1 persukta geroji, iš paskutinės akies išmegzti dvi gerąsias (per vieną ir per kitą akies sienelę)
6 eilė: pirmą akį nukelti, 2 gerosios, 1 persukta geroji, 1 geroji, 1 persukta geroji, 1 geroji, iš paskutinės akies išmegzti dvi gerąsias (per vieną ir per kitą akies sienelę)
8 eilė: pirmą akį nukelti, 3 gerosios, 1 persukta geroji, 1 geroji, 1 persukta geroji, 2 gerosios, iš paskutinės akies išmegzti dvi gerąsias (per vieną ir per kitą akies sienelę)
10 eilė: pirmą akį nukelti, 4 gerosios, 1 persukta geroji, 1 geroji, 1 persukta geroji, 3 gerosios, iš paskutinės akies išmegzti dvi gerąsias (per vieną ir per kitą akies sienelę)
12 eilė: pirmą akį nukelti, 5 gerosios, 1 persukta geroji, 1 geroji, 1 persukta geroji, 4 gerosios, iš paskutinės akies išmegzti dvi gerąsias (per vieną ir per kitą akies sienelę)
14 eilė: pirmą akį nukelti, 1 geroji, 1 užmetimas, 2 sumegztos gerąja į dešinę, 3 gerosios, 1 persukta geroji, 1 geroji, 1 persukta geroji, 3 gerosios, 2 sumegztos gerąja į kairę, 1 užmetimas, iš paskutinės akies išmegzti dvi gerąsias (per vieną ir per kitą akies sienelę). Turim 17 akių.

Platinimas. [skliaustuose esantį raportą kartoti, kiek išeina kartų]
1 ir tolimesnės nelyginės eilės: pirmą akį nukelti, išvirkščios iki paskutinės, iš paskutinės akies išmegzti dvi išvirkščias (per vieną ir per kitą akies sienelę)
2 eilė: pirmą akį nukelti, 1 geroji, 1 persukta geroji, [1 geroji, 1 persukta geroji, 3 gerosios, 1 persukta geroji], 1 geroji, 1 persukta geroji, iš paskutinės akies išmegzti dvi gerąsias (per vieną ir per kitą akies sienelę)
4 eilė:  pirmą akį nukelti, 2 gerosios, 1 persukta geroji, [1 geroji, 1 persukta geroji, 3 gerosios, 1 persukta geroji], 1 geroji, 1 persukta geroji, 1 geroji, iš paskutinės akies išmegzti dvi gerąsias (per vieną ir per kitą akies sienelę)
6 eilė:  pirmą akį nukelti, 3 gerosios, 1 persukta geroji, [1 geroji, 1 persukta geroji, 3 gerosios, 1 persukta geroji], 1 geroji, 1 persukta geroji, 2 gerosios, iš paskutinės akies išmegzti dvi gerąsias (per vieną ir per kitą akies sienelę)
8 eilė:  pirmą akį nukelti, 4 gerosios, 1 persukta geroji, [1 geroji, 1 persukta geroji, 3 gerosios, 1 persukta geroji], 1 geroji, 1 persukta geroji, 3 gerosios, iš paskutinės akies išmegzti dvi gerąsias (per vieną ir per kitą akies sienelę)
10 eilė: pirmą akį nukelti, 5 gerosios, 1 persukta geroji, [1 geroji, 1 persukta geroji, 3 gerosios, 1 persukta geroji], 1 geroji, 1 persukta geroji, 4 gerosios, iš paskutinės akies išmegzti dvi gerąsias (per vieną ir per kitą akies sienelę)
12 eilė: pirmą akį nukelti, 1 geroji, 1 užmetimas, 2 sumegztos gerąja į dešinę, 3 gerosios, 1 persukta geroji,  [1 geroji, 1 persukta geroji, 3 gerosios, 1 persukta geroji], 1 geroji, 1 persukta geroji, 3 gerosios, 2 sumegztos gerąja į kairę, 1 užmetimas, iš paskutinės akies išmegzti dvi gerąsias (per vieną ir per kitą akies sienelę)
Kartoti 1-12 eiles dar 6 kartus - 101 akis. Dar pakartoti 1-6 eiles - 107 akys.

Ilginimas.
1 ir tolimesnės nelyginės eilės: pirmą akį nukelti, išvirkščios iki priešpaskutinės, 2 paskutines akis sumegzti išvirkščiąja


2 eilė: pirmą akį išmegzti išvirkščiąja, 2 gerosios, 1 persukta geroji, [1 geroji, 1 persukta geroji, 3 gerosios, 1 persukta geroji], 1 geroji, 1 persukta geroji, 3 gerosios, iš paskutinės akies išmegzti dvi gerąsias (per vieną ir per kitą akies sienelę)
4 eilė:  pirmą akį išmegzti išvirkščiąja, 1 geroji, 1 persukta geroji, [1 geroji, 1 persukta geroji, 3 gerosios, 1 persukta geroji], 1 geroji, 1 persukta geroji, 4 gerosios, iš paskutinės akies išmegzti dvi gerąsias (per vieną ir per kitą akies sienelę)
6 eilė:  pirmą akį išmegzti išvirkščiąja, 1 persukta geroji, [1 geroji, 1 persukta geroji, 3 gerosios, 1 persukta geroji], 1 geroji, 1 persukta geroji, 3 gerosios, 2 sumegztos gerąja į kairę, 1 užmetimas, iš paskutinės akies išmegzti dvi gerąsias (per vieną ir per kitą akies sienelę)
8 eilė:  pirmą akį  išmegzti išvirkščiąja, paleisti vieną akį irti, iš viršutinio palaido siūlo išmegzti persuktą gerąją akį, 1 persukta geroji, 3 gerosios, 1 persukta geroji, [1 geroji, 1 persukta geroji, 3 gerosios, 1 persukta geroji], 1 geroji, 1 persukta geroji,  iš paskutinės akies išmegzti dvi gerąsias (per vieną ir per kitą akies sienelę)
10 eilė: pirmą akį  išmegzti išvirkščiąja, 4 gerosios, 1 persukta geroji, [1 geroji, 1 persukta geroji, 3 gerosios, 1 persukta geroji], 1 geroji, 1 persukta geroji, 1 geroji, iš paskutinės akies išmegzti dvi gerąsias (per vieną ir per kitą akies sienelę)
12 eilė: pirmą akį išmegzti išvirkščiąja, 3 gerosios, 1 persukta geroji,  [1 geroji, 1 persukta geroji, 3 gerosios, 1 persukta geroji], 1 geroji, 1 persukta geroji, 2 gerosios, iš paskutinės akies išmegzti dvi gerąsias (per vieną ir per kitą akies sienelę)
1-12 eiles kartoti dar 12 kartų.

Bus daugiau. Va čia.

Pajūriškai.

Gražu?

Man gražu. Ir net asocijuojasi su saule.

Kai parsinešiau šviežiai nupirktus siūlus ir parodžiau vyresniajam sūnui, paklausiau, ką primena jų spalvos, reakcija buvo žaibiška ir vienareikšmiška: pajūris!!! Ir, beje, visai manęs nenustebino. Tiesiog patvirtino tai, apie ką jau buvau pagalvojusi pati. Melsva/pilkšva/rusva... Parduotuvėje ilgai kilnojau spalvingus kamuoliukus, mintyse (ne)derindama prie spintoje jau įkurdinto spalvyno. Esminė idėja – kad derėtų prie džinsų (ir ne tik), kad šildytų žiemą ir vėsų vasaros vakarą, kad maloniai priglustų prie odos ir glostytų akį. Ne tokia jau ir kukli toji idėja, kai gerai pamąstai, ar ne?

P. S. Laukite tęsinio. Gal net visai greitai.

Šilumos ir saulės paieškos

Žiema šiemet tokia neįtikėtinai žiemiška. Saulėtų dienų mažoka, mylimos augintinės orchidėjos tinginiauja ir ilsisi laukdamos pavasario, todėl nuotaiką pasikelti tenka pačiai. O kas žiemą sušildys ir pradžiugins geriau už šiltas kojines? Mezgam!

Modelis Waving not Drowning by Violet Green, siūlai Regia Design Line Kaffe Fassett (Landscape Amazonas). 

Kaip mezgėja suvalkietę nudėjo, arba Istorija be ženklo S

Ne ne, smurto šitoje istorijoje nebus. Viskas klojasi gerai, be kraujo praliejimo...

Galiu pasakyti tiek, kad mezgimas tikrai nustojo būti taupiųjų amatu. Priežastys visai paprastos... 

Man (kaip ir daugeliui kitų) visada atrodydavo, kad nusimegzti pačiai reiškia sutaupyti neperkant gatavų drabužių parduotuvėje. Labai ryškūs vaikystės – paauglystės prisiminimai: terba trikotažo atraižų, atboginama vadinamojo „spekulianto“, dubuo su 11 ar 12 kamuoliukų, sukamų ardant tas atraižas, siūlų skalbimas, vyniojimas pervyniojimas... Visuotinio deficito laikais ta kangarinė vilna, kaip ją vadino močiutė ir mama, buvo tikrai neblogas ir nebrangus sprendimas. Ardėm, vyniojom, mezgėm, permezginėjom. Puošėmės. Po kurio laiko nebegalėjau net pažiūrėti į megztą rūbą. Norėjosi ko nors „iš parduotuvės“. Arba bent jau siūto. Vėliau suklestėjo prekyba pigiais rūbais ir mezgimas apskritai prarado prasmę – vadinamuose kuistukuose būdavo galima rasti oho kokių dalykų (net ir visai naujų!) už ohohooo kokią mažą kainą. Na ir kam megzti, jei siūlai kainuoja brangiau, negu visas daiktas? Neapsimoka visiškai...

Kai į galvą trenkė mintis, kad noriu megzti, kai pradėjau ieškoti modelių ir derinti jiems siūlus, paaiškėjo, kad visuotiniais interneto laikais tai laaabai paprasta. Nebūtina pervažiuoti miesto tris kartus, kad susirinktum informaciją apie asortimentą ir kainas. O apie kokybę galima pasiklausti ne tik galbūt pardavimais suinteresuotos pardavėjos, bet ir daugybės virtualiai pažįstamų mezgėjų! Bet...

Išsirinkti siūlus internetu galiu, bet pirkti – ne. Bent jau kol kas. Man reikia kontakto, reikia gyvai pamatyti spalvas, paliesti ir pajusti. Todėl su kandidatų sąrašu mintyse važiuoju į siūlų parduotuvę. Pabendrauti su jais ir apsispręsti. Tada pirkti.

Nežinau, kur pirmą kartą išgirdau (o greičiau turbūt perskaičiau) apie Mezgimo zoną. Pamenu, kad labai knietėjo ten apsilankyti ir viską apžiūrėti. O kai pasiryžau, abejonių neliko. Suvalkietiška sąžinė žiauriausiai bandė apriboti mano norus ir idėjas. Visaip visaip. Bandžiau susitarti su ja, bandžiau apgauti. Tačiau ką galiu padaryti... TIE siūlai su manimi kalbasi, šildo akis ir rankas, pulsuojančią jų energiją siurbia pirštų galiukai... Pabandžiau rasti (na suvalkietiškai gi) kažką panašaus, bet pigiau. Nusivyliau. Per didelis skirtumas. Kaip megzti, jei rankos nepatiria lytėjimo malonumo? Mezginys po pirmo skalbimo praranda vaizdą? 

Sąžinė buvo įveikta. Suvalkietė išleidžiama į užtarnautą poilsį, kai mezgėja eina rinktis siūlų. 

Po tylos

Ilgokai tylėjau.

Labai jau intensyvus laikotarpis toji žiema, stebėtinai. Kalėdos. Tarpušventis. Naujųjų sutiktuvės. Darbasdarbasdarbasdarbasdarbas... Labai gailiuosi, kad nesuspėjau įamžinti vyniojamų dovanoms kalėdinių skarų. Gimstantys mintyse dienoraščio įrašai buvo tyliai nugramzdinti nebūtin dėl nuolatinės laiko stokos. Bet...

Šiandien – lengvas atokvėpis. Porą laisvesnių akimirkų bandau išnaudoti palikdama pėdsaką čia. Tą porą, kurios, net ir labai norėdama, negaliu sau leisti išnaudoti su virbalais rankose.  Virbalus paimsiu vakare, pagaminusi šeimai vakarienę, o čia tiesiog atsinešu trumpų išnaudotų akimirkų rezultatą... Vieną iš jų.

Aš beveik niekada nemūviu pirštinių. Nemėgstu. Ypač nuo to laiko, kai „atradau“ riešines. Nežinau, kokia mūza, ant kurio peties ir kada man nutūpė, kad ryžausi pradėti megzti SAU pirštines, ir dar raštuotas! Nieko net panašaus gyvenime nebuvau mezgusi! Matyt, kalta baltoji žiema... Na, ir dar Ravelry lobynai. Beklaidžiojant  po juos į galvą šauna dar beprotiškesnių idėjų... Ir todėl net nemanau, kad mano Ruba'iyat Mittens yra paskutinės numegztos pirštinės šią baltą šaltą... Man patiko. Planavimas, procesas, rezultatas – viskas tobula. (Na gerai, aš žinau, ką padariau ne taip ir kad kitą kartą turiu daryti teisingai). (Ai, o kad ardžiau ir permezgiau vieną pirštinę tam, kad suvienodinčiau dydį, tegu istorija visai nutyli). Tobuli siūlai, pirkti tobuloje parduotuvėje. Tobulai jaukūs mezgamieji vakarai, plepant su vaikais ir mėgaujantis vyno taure (daugiau nei viena taurė per pirštinių mezgimo vakarą  nerekomenduotina, antraip ateinantis vakaras nesunkiai gali tapti ardymo...).

Matyt, teks išmokti pirštines naudoti pagal paskirtį.

Žiemos jausmas

Taip, ji atėjo. Su šalčiu, su sniegeliu, slidžiais šaligatviais ir užšalusiomis balutėmis, taip ir viliojančiomis čiūžtelėti pro šalį einančius vaikus.  Aš nuoširdžiai džiaugiuosi švaria baltuma kieme. Taip, šalta, taip, slidu, bet balta ir šviesu! Vakar palaimingai leidau laisvą dieną (koks visgi gėris yra mamadieniai) namuose viena ir mėgavausi saulės spinduliuose švytinčio sniegelio vaizdu už lango. Puodelis žaliosios imbierinės arbatos su apelsinų žievelėmis, virbalų skambčiojimas, ant kelių šildantis mezginys... Kalėdinių dovanų krūvelė dar paaugo. Ech, gera...

Šiandien vėl rinkimosi diena - mintyse derinu spalvas, modelius, sprendžiu, kokio projekto (ir kam adresuoto) imtis šiandien vakare. Stebėtina, bet turbūt pirmą kartą gyvenime nebereikės stumdytis dovanų ieškotojų balagane. (Cha cha, juk pirmoji dovana pradėta dar spalio pabaigoje – absoliučiai nebūdingas veiksmas man, paskutinių naktų mėgėjai...). Šiek tiek mezginių šiltumo, šiek tiek meduolių saldumo (ar tik ne laikas pradėti ir  jais rūpintis?) ir žolelių arbatos kvapnumo... Geras tas žiemos ir Kalėdų jausmas...

Priklausomybė, kurios paaštrėjimas virsta kalėdinėmis dovanomis

Kad Jūs žinotumėte, kokioje moteriškumo pilnoje šeimoje prasidėjo mano kelias! Nuo mažų dienų mane kasdien supo siūlų kamuoliai, siuvamosios ir mezgimo mašinos tarškėjimas, virbalų skimbčiojimas. O kaip nebūtų keista, megzti išmokau ne iš mamos, močiučių ar tetos... Su rankdarbių pasauliu artimiau pažindintis pradėjau mokykloje, per buities darbų pamokas. Pakankamai greitai gavau pasirinkimo laisvę - kai klasės draugės mezgė šalikus, man mieliau „pyniavosi“ megztinis, siuvinėjau gėlėmis staltiesę užuot kurpusi prijuostę... (Tiesa, siuvinėti ir peltakiuoti mokiausi tikrai iš savo močiutės). Nežmoniškai pavydėjau broliui jo idealios draugystės su vąšeliu – mano rankose nėriniai garbanojosi, rietėsi ir neklausė...

Šiokiais tokiais etapais rankdarbiai grįžta ir grįžta į mano gyvenimą. Mezgiau mokykloje, mezgiau studijų laikais. Su širdies virpuliu prisimenu, kaip savo mažyliams sūnums vieną šaltą žiemą mezgiau kojinytes: kasdien po porą, spalvotų, dryžuotų, netgi priderintų prie jų pižamyčių, kad naktį nešaltų... Mezginys mane lydėjo į Italiją, kurioje vėliau gana sėkmingai bandžiau jaukintis ir nėrimą. O dabar, matyt, gyvenimas stabiliai atsistojo į vėžes – aš ne tik noriu megzti/nerti/siuvinėti, aš galiu sau tai leisti!

Ir labai džiaugiuosi, kad kilusios mintys išsigrynina iki praktiškų poreikių. Kalėdos ne už kalnų!