Kad Jūs žinotumėte, kokioje moteriškumo pilnoje šeimoje prasidėjo mano kelias! Nuo mažų dienų mane kasdien supo siūlų kamuoliai, siuvamosios ir mezgimo mašinos tarškėjimas, virbalų skimbčiojimas. O kaip nebūtų keista, megzti išmokau ne iš mamos, močiučių ar tetos... Su rankdarbių pasauliu artimiau pažindintis pradėjau mokykloje, per buities darbų pamokas. Pakankamai greitai gavau pasirinkimo laisvę - kai klasės draugės mezgė šalikus, man mieliau „pyniavosi“ megztinis, siuvinėjau gėlėmis staltiesę užuot kurpusi prijuostę... (Tiesa, siuvinėti ir peltakiuoti mokiausi tikrai iš savo močiutės). Nežmoniškai pavydėjau broliui jo idealios draugystės su vąšeliu – mano rankose nėriniai garbanojosi, rietėsi ir neklausė...
Šiokiais tokiais etapais rankdarbiai grįžta ir grįžta į mano gyvenimą. Mezgiau mokykloje, mezgiau studijų laikais. Su širdies virpuliu prisimenu, kaip savo mažyliams sūnums vieną šaltą žiemą mezgiau kojinytes: kasdien po porą, spalvotų, dryžuotų, netgi priderintų prie jų pižamyčių, kad naktį nešaltų... Mezginys mane lydėjo į Italiją, kurioje vėliau gana sėkmingai bandžiau jaukintis ir nėrimą. O dabar, matyt, gyvenimas stabiliai atsistojo į vėžes – aš ne tik noriu megzti/nerti/siuvinėti, aš galiu sau tai leisti!
Ir labai džiaugiuosi, kad kilusios mintys išsigrynina iki praktiškų poreikių. Kalėdos ne už kalnų!
Labai teisinga pastaba,kad gali sau leisti megzt.Patiko ta mintis ;-)
AtsakytiPanaikinti