2010 m. lapkričio 26 d., penktadienis

Kas yra atradimas?

Jau pripažinau, kad esu ligonė. O meilė orchidėjoms yra ne tik sunki, bet ir greitai plintanti liga. Šiais laikas jos sutinkamos praktiškai kiekvienuose namuose... bent jau tų žmonių, su kuriais susiduriu savo kasdienybėje. Žinoma, išgirstu ir komentarų, kad jos atrodo negyvos, kad skleidžia blogą energiją, kad tai augalai – parazitai... Netiesa.

Jos gyvos. Jos džiugina akis ir širdį. Jos neskuba. Joms reikia tik trupučio mano dėmesio ir laiko.

Pamenu pačią pradžią. Pirmąjį augalą stebėjau įsitempusi, kiekvieną dieną laukdama, kaip jis reaguos į mano namus, mano negrabią priežiūrą, mano baimę... Naujas pumpuras, naujas lapas, nauja šaknelė – kiekvienas jų buvo naujas mano atradimas. Pirmas persodinimas... Oho, kaip drebėjo rankos! Tuo metu jau buvau pasirankiojusi teorinių žinių ir virtualiai susipažinusi su daugiau patirties turinčiais bendraminčiais. Drąsiai ir šiandien galiu teigti: vienas lauke ne karys, o tinkama kompanija tikrai padėjo patogiai ir ilgam įsitaisyti sergančiųjų orchidėjlige palatoje.

Bėgant laikui keitėsi virtualių susibėgimų vietos, padažnėjo gyvi susitikimai, suintensyvėjo bendra vieša veikla. Šiandien su pasididžiavimu rašau – esu Lietuvos orchidėjininkų draugijos narė. Džiaugiuosi galėdama bendrauti su tikrai ypatingais žmonėmis. Džiaugiuosi, kad aistra orchidėjoms padėjo man atrasti ir daug daug dalykų, kurie pasaulį daro saulėtą...

2010 m. lapkričio 25 d., ketvirtadienis

Priklausomybė, kurios paaštrėjimas virsta kalėdinėmis dovanomis

Kad Jūs žinotumėte, kokioje moteriškumo pilnoje šeimoje prasidėjo mano kelias! Nuo mažų dienų mane kasdien supo siūlų kamuoliai, siuvamosios ir mezgimo mašinos tarškėjimas, virbalų skimbčiojimas. O kaip nebūtų keista, megzti išmokau ne iš mamos, močiučių ar tetos... Su rankdarbių pasauliu artimiau pažindintis pradėjau mokykloje, per buities darbų pamokas. Pakankamai greitai gavau pasirinkimo laisvę - kai klasės draugės mezgė šalikus, man mieliau „pyniavosi“ megztinis, siuvinėjau gėlėmis staltiesę užuot kurpusi prijuostę... (Tiesa, siuvinėti ir peltakiuoti mokiausi tikrai iš savo močiutės). Nežmoniškai pavydėjau broliui jo idealios draugystės su vąšeliu – mano rankose nėriniai garbanojosi, rietėsi ir neklausė...

Šiokiais tokiais etapais rankdarbiai grįžta ir grįžta į mano gyvenimą. Mezgiau mokykloje, mezgiau studijų laikais. Su širdies virpuliu prisimenu, kaip savo mažyliams sūnums vieną šaltą žiemą mezgiau kojinytes: kasdien po porą, spalvotų, dryžuotų, netgi priderintų prie jų pižamyčių, kad naktį nešaltų... Mezginys mane lydėjo į Italiją, kurioje vėliau gana sėkmingai bandžiau jaukintis ir nėrimą. O dabar, matyt, gyvenimas stabiliai atsistojo į vėžes – aš ne tik noriu megzti/nerti/siuvinėti, aš galiu sau tai leisti!

Ir labai džiaugiuosi, kad kilusios mintys išsigrynina iki praktiškų poreikių. Kalėdos ne už kalnų!

Priklausomybė Nr. 1

Sveiki, aš vardu Jurga, ir aš priklausoma nuo orchidėjų.
Susižavėjimas šiais augalais gimė 2004 metais. Tuo metu gyvenimas buvo nuvedęs tolokai nuo Lietuvos - teko pagyventi šiaurės Italijoje, kalnuotajame Pietų Tirolyje (Alto–Adige). Myliu tą kraštą ir jo architektūrą, austriškai/šveicariškai dailius namukus atvirais langais. Tenykščiai žmonės nesislepia – net pirmojo aukšto langų netemdo užuolaidos. Lengvas baltas rankų darbo nėrinukas ir gėlės. Balti ar alyviniai falenopsiai...
Mano pirmoji orchidėja – irgi baltas falenopsis. Dovanotojai gerai žinojo, kaip man patinka orchidėjos. Ir kad bijau net pabandyti auginti tokį, kaip atrodė, reiklų ir pretenzingą augalą. 2005 m. lapkritį mano namai pasipuošė pirmaisiais žiedais. Kai pirmoji orchidėja sėkmingai išgyveno žiemą, augalai pamažu pamažu ėmė užkariauti laisvas palanges.
Jų nedaug – tik penkiasdešimt penkios. Negaliu net lygintis su kitais kolegomis, turinčiais analogišką priklausomybę. Bandau kiek įmanoma atsakingiau rinktis naujas gyventojas, nes palangės visgi nėra guminės. O dar juk visada reikia pasilikti vietos rezervui!

Pradžia

Viskas kada nors prasideda. Nuo idėjos, nuo minties, kuri turi sušilti širdyje. Nuo pasvarstymo – ar tikrai? Kam to reikia?
Turiu subjektyvių priežasčių, kodėl aš čia. Kada nors pasiryšiu papasakoti garsiai...