Kaip mezgėja suvalkietę nudėjo, arba Istorija be ženklo S

Ne ne, smurto šitoje istorijoje nebus. Viskas klojasi gerai, be kraujo praliejimo...

Galiu pasakyti tiek, kad mezgimas tikrai nustojo būti taupiųjų amatu. Priežastys visai paprastos... 

Man (kaip ir daugeliui kitų) visada atrodydavo, kad nusimegzti pačiai reiškia sutaupyti neperkant gatavų drabužių parduotuvėje. Labai ryškūs vaikystės – paauglystės prisiminimai: terba trikotažo atraižų, atboginama vadinamojo „spekulianto“, dubuo su 11 ar 12 kamuoliukų, sukamų ardant tas atraižas, siūlų skalbimas, vyniojimas pervyniojimas... Visuotinio deficito laikais ta kangarinė vilna, kaip ją vadino močiutė ir mama, buvo tikrai neblogas ir nebrangus sprendimas. Ardėm, vyniojom, mezgėm, permezginėjom. Puošėmės. Po kurio laiko nebegalėjau net pažiūrėti į megztą rūbą. Norėjosi ko nors „iš parduotuvės“. Arba bent jau siūto. Vėliau suklestėjo prekyba pigiais rūbais ir mezgimas apskritai prarado prasmę – vadinamuose kuistukuose būdavo galima rasti oho kokių dalykų (net ir visai naujų!) už ohohooo kokią mažą kainą. Na ir kam megzti, jei siūlai kainuoja brangiau, negu visas daiktas? Neapsimoka visiškai...

Kai į galvą trenkė mintis, kad noriu megzti, kai pradėjau ieškoti modelių ir derinti jiems siūlus, paaiškėjo, kad visuotiniais interneto laikais tai laaabai paprasta. Nebūtina pervažiuoti miesto tris kartus, kad susirinktum informaciją apie asortimentą ir kainas. O apie kokybę galima pasiklausti ne tik galbūt pardavimais suinteresuotos pardavėjos, bet ir daugybės virtualiai pažįstamų mezgėjų! Bet...

Išsirinkti siūlus internetu galiu, bet pirkti – ne. Bent jau kol kas. Man reikia kontakto, reikia gyvai pamatyti spalvas, paliesti ir pajusti. Todėl su kandidatų sąrašu mintyse važiuoju į siūlų parduotuvę. Pabendrauti su jais ir apsispręsti. Tada pirkti.

Nežinau, kur pirmą kartą išgirdau (o greičiau turbūt perskaičiau) apie Mezgimo zoną. Pamenu, kad labai knietėjo ten apsilankyti ir viską apžiūrėti. O kai pasiryžau, abejonių neliko. Suvalkietiška sąžinė žiauriausiai bandė apriboti mano norus ir idėjas. Visaip visaip. Bandžiau susitarti su ja, bandžiau apgauti. Tačiau ką galiu padaryti... TIE siūlai su manimi kalbasi, šildo akis ir rankas, pulsuojančią jų energiją siurbia pirštų galiukai... Pabandžiau rasti (na suvalkietiškai gi) kažką panašaus, bet pigiau. Nusivyliau. Per didelis skirtumas. Kaip megzti, jei rankos nepatiria lytėjimo malonumo? Mezginys po pirmo skalbimo praranda vaizdą? 

Sąžinė buvo įveikta. Suvalkietė išleidžiama į užtarnautą poilsį, kai mezgėja eina rinktis siūlų. 

NeRutina

Smagu ištrūkti iš rutinos.

Žinoma, ir kasdienybė gali būti labai įdomi. Dokumentai, susitikimai, pokalbiai. Vinukai, varžteliai, kompaktiniai diskai, laidai, dėžės, peiliai, samčiai, keptuvės, sniego kastuvas. Pirkinių krepšys. Ausinukas, knyga, virbalai, biseris. Kaip malda kartojamos frazės: Pamokas paruošėt? Kuprines susikrovėt? Rūbai suruošti? Indus susitvarkėt? VĖL PASTABA??? Et...

...O vakar švietė saulė. Gražus baltas saulėtas žiemos sekmadienis. Tiesa, Kauno danguje saulės nebesimatė per debesis, o ir snyguriavo, bet saulėtos dienos nuotaika nedingo. Popietė su LOD bendraminčiais prabėgo kaip mirksnis. Kaip vis dėlto trūksta to gyvo buvimo kartu... Net nekalbu apie tai, kad seminaruose nagrinėjame aktualius klausimus, kylančius domintis nuostabiais augalais. Daug ką galima susirasti ir susižinoti pasauliniame žiniatinklyje. Daug ką galima perskaityti specializuotoje literatūroje. Bet gyvo žodžio tai nepakeis.

Man gera būti tarp tų žmonių. Mano kasdienybę tai nuspalvina ryškesnėmis spalvomis. Susitikimai išvaiko debesuotą niūrą ir įžiebia saulę. Pasaulis vėl ir vėl tampa saulėtu!

Po tylos

Ilgokai tylėjau.

Labai jau intensyvus laikotarpis toji žiema, stebėtinai. Kalėdos. Tarpušventis. Naujųjų sutiktuvės. Darbasdarbasdarbasdarbasdarbas... Labai gailiuosi, kad nesuspėjau įamžinti vyniojamų dovanoms kalėdinių skarų. Gimstantys mintyse dienoraščio įrašai buvo tyliai nugramzdinti nebūtin dėl nuolatinės laiko stokos. Bet...

Šiandien – lengvas atokvėpis. Porą laisvesnių akimirkų bandau išnaudoti palikdama pėdsaką čia. Tą porą, kurios, net ir labai norėdama, negaliu sau leisti išnaudoti su virbalais rankose.  Virbalus paimsiu vakare, pagaminusi šeimai vakarienę, o čia tiesiog atsinešu trumpų išnaudotų akimirkų rezultatą... Vieną iš jų.

Aš beveik niekada nemūviu pirštinių. Nemėgstu. Ypač nuo to laiko, kai „atradau“ riešines. Nežinau, kokia mūza, ant kurio peties ir kada man nutūpė, kad ryžausi pradėti megzti SAU pirštines, ir dar raštuotas! Nieko net panašaus gyvenime nebuvau mezgusi! Matyt, kalta baltoji žiema... Na, ir dar Ravelry lobynai. Beklaidžiojant  po juos į galvą šauna dar beprotiškesnių idėjų... Ir todėl net nemanau, kad mano Ruba'iyat Mittens yra paskutinės numegztos pirštinės šią baltą šaltą... Man patiko. Planavimas, procesas, rezultatas – viskas tobula. (Na gerai, aš žinau, ką padariau ne taip ir kad kitą kartą turiu daryti teisingai). (Ai, o kad ardžiau ir permezgiau vieną pirštinę tam, kad suvienodinčiau dydį, tegu istorija visai nutyli). Tobuli siūlai, pirkti tobuloje parduotuvėje. Tobulai jaukūs mezgamieji vakarai, plepant su vaikais ir mėgaujantis vyno taure (daugiau nei viena taurė per pirštinių mezgimo vakarą  nerekomenduotina, antraip ateinantis vakaras nesunkiai gali tapti ardymo...).

Matyt, teks išmokti pirštines naudoti pagal paskirtį.