Bundant

Žinot, kas yra žiemos miegas?

Aš žinau.

Žiemos miegu aš užmingu tik tik pradėjus trumpėti dienoms ir ilgėti naktims... Ir gyvenu - snūduriuodama - iki pavasario saulei paliejant varveklių lašus. Snūduriuodama, pamiršdama mažus, bet šiltus gyvenimo stebuklėlius, nepastebėdama smulkmenų, galinčių tapti spinduliuojančiu džiugesiu.

O jų būta.

Gerai pagalvojus, net snūduriuodama sugebėjau džiaugtis žiedais savo namų languose. Ir virbalai rankose nenustojo švytruoti net lėtu, baltu, žiemišku mieguistu periodu... Ir renginiuose pabūta!

Bet - miegota... O dabar jau pats laikas prabusti ir keltis.

Apie isteriją

Nebūsiu originali, bet šiuo atveju nėra tinkamesnio žodžių žaismo, kaip Sonatos aprašytasis kaklo istorijos virsmas į kaklo isteriją. Mezgimo zonos dienoraštyje suskaičiavau jau mažiausiai tris įrašus, skirtus Inspira Cowl... O aš pati esu kuo tikriausias isterijos pavyzdys.

Intrigavo ir žavėjo. Žavėjo ir intrigavo. Viliojo pabandyti. Gundė!

Sugundė. Ir dar ne bet kaip. Vos pradėjusi pirmąjį jau žinojau, kad vienu neapsiribosiu. O turėdama jau du žinau, kad tai tikrai dar ne pabaiga. Aš, kuri niekada nemezgė vienodų daiktų, nes tai per daug nuobodu...

Pasiteisinimui turiu pasakyti, kad nė trupučio jie nevienodi. Na, principas tas pats, bet rezultatai tai skiriasi kaip diena ir naktis! Beje, pats įdomumas slypi būtent rezultato laukime ir proceso stebėjime. Niekada nežinai, kas laukia už kampo, t. y., už poros eilių ir siūlų gijų...

Žaižaruojantis kaip vynas taurėje...

O gal žybsintis nakties atšvaitais toli vandenyne...

Jie tokie. Permainingi, chameleoniški, viliojantys, įtraukiantys.

Ir šilti. 

Šiltesni net už imbierinę arbatą.

Rudenėjant

Vasara čia buvo, čia nebėra... Šiemet ji traukiasi gana vangiai, jei žiūrėtume į už lango vis dar žaliuojančius medžius. Tiesa, po truputėlį jau gausėja nežalių lapų ant žemės, oras dažnai šaltas ir lietingas, rytais karaliauja pieno tirštumo rūkai ir rasos karolėliais nusėti voratinkliai. Bet – dar nebuvo šalnos, dar negirgžda dangumi paukščių virtinės. Tik va tas košiantis vėjas ir akivaizdžiai trumpėjančios dienos...

Ir ilgėjantys vakarai. Su obuolių pyragais, žolelių arbata ir virbalais rankose. Ir pamažu medvilnę ir liną pakeitusia vilna.

Kol ruduo savo stebuklinga lazdele dar nepalietė medžių ir nenuspalvino ryškiomis akį džiuginančiomis spalvomis, galima spalvas pasikviesti savo iniciatyva. Ir nušauti ne vieną zuikį! Apsisaugoti nuo to košiančio vėjo, pavyzdžiui. Ir susirasti būdą išsiskirti iš rudeniop vis tamsėjančių praeivių spalvų paletės. Ir šiaip, palepinti savo moterišką tuštybę.

Ką daro moterys, turėdamos laisvo laiko? Eina į parduotuves. Aš irgi einu. Į Mezgimo zoną. Kai iš anksto žinau, kad turėsiu laiko ir galėsiu ten užeiti, susiplanuoju, ką ir kokiu tikslu apžiūrėsiu ir pirksiu – paruošiu namų darbus, vadinasi. Bet va pasitaiko visai neplanuotų vizitų, ir tada tenka pasidairyti šiaip sau. Besidairant akis užkliūva už visai netikėtų dalykėlių, kurie paskui priverčia pamąstyti ir tolimesnius namų darbus atlikti itin kruopščiai. Štai taip atradau storulius vilnonius Rowan Colourscape Chunky... Gal kiek neišvaizdžios nenusakomų spalvų gijos suintrigavo: ką galima nuveikti su tokiais siūlais? Paklaidžiojusi po Ravelry ir panaršiusi po ten sukauptą pasaulio mezgėjų patirties archyvą radau intriguojantį modelį, kuris iš karto pavirto Planuoto Vizito Tikslu.

Ne šiaip sau intriguojantis modelis. Niekaip nesugalvojau, kaip tiksliai tas Daiktas būtų vadinamas lietuviškai (o atrodo tokia turtinga ta mūsų kalba...). Mova? Gobtuvas? Kaklaskarė? Šalikas? Anglakalbiai be skrupulų vartoja žodį Cowl (gerai jiems), bet pažodinis vertimas į lietuvių kalbą manęs netenkina... Koks čia gaubtas ar gobtuvas, jei jis nedengia galvos??? Vaikystėje turėjau panašų daikčiuką (gerokai ilgesnį ir siauresnį, gerai priglundantį, kartu atlikdavusį šaliko ir kepurės funkcijas), kurį iškilmingai vadinau vamzdžiu (neklauskit, kodėl...). Dabar rašant kažkaip mintyse pasipynė žodis kaklašildis (hm hm, na gal ir nieko toks naujadaras), tai manau, kad taip Daiktas ir bus pakrikštytas. Nes tokia jo vilnonė prigimtis.

Kaklašildžio mezgimo procesas buvo labai greitas ir keliantis maksimalų pasitenkinimą. Aš apskritai mėgstu siūlus su ilgais spalvų perėjimais. Jau vien dėl to, kad rezultatas iš anksto nenuspėjamas ir yra savotiškas iššūkis. O šį kartą taip sakant atitiko kirvis kotą – siūlai modelį. Galima įsivaizduoti, kad siūlus dizaineris Kaffe Fassett nudažė specialiai šiam kaklašildžiui, ar kad jį megzdama Rebecca Hatcher akutes skaičiavo būtent pagal Colourscape Chunky! Ryškus, šiltas, jaukus, akį traukiantis aksesuaras. Must have rudens vėjams siautėjant.

Wave by Rebecca Hatcher, siūlai Rowan Colourscape Chunky (434 Candy pink)

Už nuotraukas dėkoju Sonatai iš MZ. Dar kartą ačiū!

Žydėjimas 2: Žydintis sodas

Seniai seniai, dar gilią snieguotą žiemą, Ravelryje įsivėliau į intriguojantį žaidimą: draugiškai su kitomis mezgėjomis ėmėmės Paslaptingojo modelio skaros mezgimo. Žinojom nedaug. Kas savaitę modelio autorė atsiųsdavo tolimesnius nurodymus ir dalį aprašymo. Tas savaitinis gabaliukas susimegzdavo taip greitai, o tada vėl likdavo nekantrus kito šeštadienio ryto laukimas... Pamažu mezginyje išaugo ir pražydo gėlės - Žydintis sodas!

Reikia pripažinti, kad šis modelis nėra mano svajonių svajonė. Šiaip jau man labiau patinka tradicinės trikampės skaros arba pusapvalės siauros pusskarės... Bet juk žaidimas yra žaidimas. O skara tapo puikia gimtadienio dovana mano močiutei. (Prieš tai truputį papozavo su kita močiute - medinuke mūsų kiemo bobute.)

Skara Blooming Garden by Tiziana Sammuri

Žydėjimas

Nuolatinis vasaros žydėjimas. Žiedai po žiedų. Saldžiais aromatais persisunkęs oras.

Akį traukiančios spalvos. Tobulos ir įmantrios formos. 

  

Žydėjimas po žydėjimo. Žiedai tarp žiedų...

Mezgimo viešumoje diena

Valiooo! Štai. Eikime į viešumą.

Pavasariop

Na kokia graži buvo ta šilta saulėta balandžio savaitė... Net neįtikėtina, bet šįryt vėl teko atsiprašyti jau supakuotų vasarai aulinių batų. Su gamta dažniausiai nepasiginčysi. O šiaip – smaguma, kad viskas žaliuoja ir kasdien gausėja žiedų. Kažkurią dieną važiuodama į darbą apsidžiaugiau pamačiusi geltonuojančias purienų saulytes. Purienoms žydint visada žinau, kad vasara visai čia pat. Pievose švyti plukės ir rakteliai, darželiuose jau švyti tulpės, miške mačiau nosis gerokai iškišusius pakalnučių daigus. Toks mielas geras kvepiantis permainų metas!
Permainos aplankė ir mano mažąjį ūkį – šiais metais darže išdygo šiltnamis. Dėl to statinio paskirties šiomis dienomis užvirė karšta smagi diskusija su virtualiomis draugėmis. Viena iš versijų: šiltnamis ir pomidorų auginimas = senatvė, skylėti treningiukai ir dantų protezai... Smagi versija, ar ne? Bediskutuodamos nutarėme, kad greičiausiai tai visgi ne mano variantas (cha cha cha), nes šiltnamis bus naudojamas papildomoms reikmėms. Ne tik eksperimentams su pomidorais ir kitu žemės ūkiu. Vasaros sezonu ten kraustysis ir kai kurios mano orchidėjos! Tiesą sakant, netgi statybos vyko po „dviguba vėliava“... Aš prašiau šiltnamio pomidorams (su slapta mintim, kad pravers ir orchidėjoms), vyras statė šiltnamį orchidėjoms (su dviem slaptom mintim: kad vasarą orchidėjos nuo palangių iškeliaus į šiltnamį ir pagaliau jam nesipainios ir kad gal net užaugs koks pomidoras...). Va kaip būna šiame gyvenime. O svarbiausia, kad dabar visi patenkinti ir kad gyvenimas žengia pirmyn!
Pavasaris truputį pristabdė savo veržlius žingsnius pirmyn, tačiau tikiu – tai laikina. Kiekviena diena yra ta, kuri dar vienu žingsniu priartina mus prie vasaros. Nesvarbu, kad šiandien vėsu ir drėgna, aš vis tiek jau planuoju vasarinius mezgimo/nėrimo projektus, mintyse derinu medvilninių ir lininių siūlų spalvas ir laukiu ilgų šviesių gero oro vakarų, kai su rankdarbiu ir vyno taure įsitaisysiu sūpuoklėse ir klausysiuosi paukščių...