Pajūriškai.

Gražu?

Man gražu. Ir net asocijuojasi su saule.

Kai parsinešiau šviežiai nupirktus siūlus ir parodžiau vyresniajam sūnui, paklausiau, ką primena jų spalvos, reakcija buvo žaibiška ir vienareikšmiška: pajūris!!! Ir, beje, visai manęs nenustebino. Tiesiog patvirtino tai, apie ką jau buvau pagalvojusi pati. Melsva/pilkšva/rusva... Parduotuvėje ilgai kilnojau spalvingus kamuoliukus, mintyse (ne)derindama prie spintoje jau įkurdinto spalvyno. Esminė idėja – kad derėtų prie džinsų (ir ne tik), kad šildytų žiemą ir vėsų vasaros vakarą, kad maloniai priglustų prie odos ir glostytų akį. Ne tokia jau ir kukli toji idėja, kai gerai pamąstai, ar ne?

P. S. Laukite tęsinio. Gal net visai greitai.

Man patinka pasimatymai

Vilniuje vėl seminaras apie orchidėjų auginimą.

Vėl pasimatymas! Vėl sekmadienis, kuris (bet kuriuo atveju) bus saulėtas...

Šilumos ir saulės paieškos

Žiema šiemet tokia neįtikėtinai žiemiška. Saulėtų dienų mažoka, mylimos augintinės orchidėjos tinginiauja ir ilsisi laukdamos pavasario, todėl nuotaiką pasikelti tenka pačiai. O kas žiemą sušildys ir pradžiugins geriau už šiltas kojines? Mezgam!

Modelis Waving not Drowning by Violet Green, siūlai Regia Design Line Kaffe Fassett (Landscape Amazonas). 

Kaip mezgėja suvalkietę nudėjo, arba Istorija be ženklo S

Ne ne, smurto šitoje istorijoje nebus. Viskas klojasi gerai, be kraujo praliejimo...

Galiu pasakyti tiek, kad mezgimas tikrai nustojo būti taupiųjų amatu. Priežastys visai paprastos... 

Man (kaip ir daugeliui kitų) visada atrodydavo, kad nusimegzti pačiai reiškia sutaupyti neperkant gatavų drabužių parduotuvėje. Labai ryškūs vaikystės – paauglystės prisiminimai: terba trikotažo atraižų, atboginama vadinamojo „spekulianto“, dubuo su 11 ar 12 kamuoliukų, sukamų ardant tas atraižas, siūlų skalbimas, vyniojimas pervyniojimas... Visuotinio deficito laikais ta kangarinė vilna, kaip ją vadino močiutė ir mama, buvo tikrai neblogas ir nebrangus sprendimas. Ardėm, vyniojom, mezgėm, permezginėjom. Puošėmės. Po kurio laiko nebegalėjau net pažiūrėti į megztą rūbą. Norėjosi ko nors „iš parduotuvės“. Arba bent jau siūto. Vėliau suklestėjo prekyba pigiais rūbais ir mezgimas apskritai prarado prasmę – vadinamuose kuistukuose būdavo galima rasti oho kokių dalykų (net ir visai naujų!) už ohohooo kokią mažą kainą. Na ir kam megzti, jei siūlai kainuoja brangiau, negu visas daiktas? Neapsimoka visiškai...

Kai į galvą trenkė mintis, kad noriu megzti, kai pradėjau ieškoti modelių ir derinti jiems siūlus, paaiškėjo, kad visuotiniais interneto laikais tai laaabai paprasta. Nebūtina pervažiuoti miesto tris kartus, kad susirinktum informaciją apie asortimentą ir kainas. O apie kokybę galima pasiklausti ne tik galbūt pardavimais suinteresuotos pardavėjos, bet ir daugybės virtualiai pažįstamų mezgėjų! Bet...

Išsirinkti siūlus internetu galiu, bet pirkti – ne. Bent jau kol kas. Man reikia kontakto, reikia gyvai pamatyti spalvas, paliesti ir pajusti. Todėl su kandidatų sąrašu mintyse važiuoju į siūlų parduotuvę. Pabendrauti su jais ir apsispręsti. Tada pirkti.

Nežinau, kur pirmą kartą išgirdau (o greičiau turbūt perskaičiau) apie Mezgimo zoną. Pamenu, kad labai knietėjo ten apsilankyti ir viską apžiūrėti. O kai pasiryžau, abejonių neliko. Suvalkietiška sąžinė žiauriausiai bandė apriboti mano norus ir idėjas. Visaip visaip. Bandžiau susitarti su ja, bandžiau apgauti. Tačiau ką galiu padaryti... TIE siūlai su manimi kalbasi, šildo akis ir rankas, pulsuojančią jų energiją siurbia pirštų galiukai... Pabandžiau rasti (na suvalkietiškai gi) kažką panašaus, bet pigiau. Nusivyliau. Per didelis skirtumas. Kaip megzti, jei rankos nepatiria lytėjimo malonumo? Mezginys po pirmo skalbimo praranda vaizdą? 

Sąžinė buvo įveikta. Suvalkietė išleidžiama į užtarnautą poilsį, kai mezgėja eina rinktis siūlų. 

NeRutina

Smagu ištrūkti iš rutinos.

Žinoma, ir kasdienybė gali būti labai įdomi. Dokumentai, susitikimai, pokalbiai. Vinukai, varžteliai, kompaktiniai diskai, laidai, dėžės, peiliai, samčiai, keptuvės, sniego kastuvas. Pirkinių krepšys. Ausinukas, knyga, virbalai, biseris. Kaip malda kartojamos frazės: Pamokas paruošėt? Kuprines susikrovėt? Rūbai suruošti? Indus susitvarkėt? VĖL PASTABA??? Et...

...O vakar švietė saulė. Gražus baltas saulėtas žiemos sekmadienis. Tiesa, Kauno danguje saulės nebesimatė per debesis, o ir snyguriavo, bet saulėtos dienos nuotaika nedingo. Popietė su LOD bendraminčiais prabėgo kaip mirksnis. Kaip vis dėlto trūksta to gyvo buvimo kartu... Net nekalbu apie tai, kad seminaruose nagrinėjame aktualius klausimus, kylančius domintis nuostabiais augalais. Daug ką galima susirasti ir susižinoti pasauliniame žiniatinklyje. Daug ką galima perskaityti specializuotoje literatūroje. Bet gyvo žodžio tai nepakeis.

Man gera būti tarp tų žmonių. Mano kasdienybę tai nuspalvina ryškesnėmis spalvomis. Susitikimai išvaiko debesuotą niūrą ir įžiebia saulę. Pasaulis vėl ir vėl tampa saulėtu!

Po tylos

Ilgokai tylėjau.

Labai jau intensyvus laikotarpis toji žiema, stebėtinai. Kalėdos. Tarpušventis. Naujųjų sutiktuvės. Darbasdarbasdarbasdarbasdarbas... Labai gailiuosi, kad nesuspėjau įamžinti vyniojamų dovanoms kalėdinių skarų. Gimstantys mintyse dienoraščio įrašai buvo tyliai nugramzdinti nebūtin dėl nuolatinės laiko stokos. Bet...

Šiandien – lengvas atokvėpis. Porą laisvesnių akimirkų bandau išnaudoti palikdama pėdsaką čia. Tą porą, kurios, net ir labai norėdama, negaliu sau leisti išnaudoti su virbalais rankose.  Virbalus paimsiu vakare, pagaminusi šeimai vakarienę, o čia tiesiog atsinešu trumpų išnaudotų akimirkų rezultatą... Vieną iš jų.

Aš beveik niekada nemūviu pirštinių. Nemėgstu. Ypač nuo to laiko, kai „atradau“ riešines. Nežinau, kokia mūza, ant kurio peties ir kada man nutūpė, kad ryžausi pradėti megzti SAU pirštines, ir dar raštuotas! Nieko net panašaus gyvenime nebuvau mezgusi! Matyt, kalta baltoji žiema... Na, ir dar Ravelry lobynai. Beklaidžiojant  po juos į galvą šauna dar beprotiškesnių idėjų... Ir todėl net nemanau, kad mano Ruba'iyat Mittens yra paskutinės numegztos pirštinės šią baltą šaltą... Man patiko. Planavimas, procesas, rezultatas – viskas tobula. (Na gerai, aš žinau, ką padariau ne taip ir kad kitą kartą turiu daryti teisingai). (Ai, o kad ardžiau ir permezgiau vieną pirštinę tam, kad suvienodinčiau dydį, tegu istorija visai nutyli). Tobuli siūlai, pirkti tobuloje parduotuvėje. Tobulai jaukūs mezgamieji vakarai, plepant su vaikais ir mėgaujantis vyno taure (daugiau nei viena taurė per pirštinių mezgimo vakarą  nerekomenduotina, antraip ateinantis vakaras nesunkiai gali tapti ardymo...).

Matyt, teks išmokti pirštines naudoti pagal paskirtį.

Maži džiaugsmai (antras dublis)

Yra dalykų, kuriais girtis nepadoru. Yra dalykų, kuriais girtis galima. Yra dalykų, kuriais girtis būtina ir privaloma!
Ir giriuosi. Gal dėl to, kad žiema. Gal ne. Žiedai juk džiugina bet kuriuo metų laiku. O čia – beveik kalėdiniai...

Phaiocalanthe Kryptonite mano kolekcijoje atsirado praėjusią žiemą – vasarį. Per pietų pertrauką (hm, tai tampa jau tendencija – geriausi dalykai įsigyjami būtent pietų pertraukos metu. Verta susimąstyti!). Reikėjo matyti, kokiomis akimis kolega žiūrėjo į mane, bandančią tą trapų belapį nelabai suvokiamą padarą susukti į skraistę ir dar pakišti po palto skvernu... Parvežimas įvyko sėkmingai, žydėjo ant vėsios palangės darbo kabinete dar gana ilgai. Žmonės, kuriems vazonas su žaliomis „morkomis“ buvo iškilmingai pristatomas orchidėja, kraipė galvas. Pavasariop jaunų auginių lapai „išsivyniojo“, augalas tapo panašesnis į augalą, aistros aprimo. Vasarą prieš atostogas orchidėja pagaliau parkeliavo į namus, buvo persodinta ir šiltajam sezonui įkurdinta balkone. O spalio pabaigoje išdidi Kriptonito šeimininkė (kchm kchm) forume pradėjo girtis lendančiais pažadais!

Gruodis. Žydi. Nuotraukoje trys žiedai, vakar išsiskleidė ketvirtasis, dar laukia du pumpurai. Tikrai smagus augalas – rekomenduoju.