Maži džiaugsmai

Vis artėjant šventėms ir geometrine progresija augant žmonių, paklaikusiomis akimis besiblaškančių parduotuvėse, skaičiui, džiaugiuosi dėl kitų dalykų. Tokių, kurių atsiradimas mano gyvenime ir daro jį saulėtu. Tokių, kaip šis saulės spalva žydintis cimbidis...
Čia mano šeštoji orchidėja. Į namus ji atkeliavo niūrų 2006–ųjų lapkritį. Dovana, kurią rinkausi pati. Nepajėgiau atsispirti švytinčiai geltonai spalvai ir tulpių kvapui... Nesvarbu, kad po žydėjimo buvo meiliai pervadinta viksva,  ajeru ir kitais malonybiniais žodelyčiais vardelyčiais... Ir nesvarbu, kad tuos vardus kaip kokius ordinus dėvėjo iki pat 2010 rudens, kai vieną dieną ėmė ir pateikė deklaraciją:

„Dėmesio, žydėsiu!“

Va ir žydi. Ir švyti geltoniu niūrioje gruodžio kasdienybėje. Ir kvepia tulpėmis. O aš turiu vilties, kad (pagaliau! po visų gąsdinimų ir grasinimų) atsirado supratimas ir sutarimas, kaip mums su išdidžiuoju cimbidžiu draugauti toliau...