Galiu pasakyti tiek, kad mezgimas tikrai nustojo būti taupiųjų amatu. Priežastys visai paprastos...
Man (kaip ir daugeliui kitų) visada atrodydavo, kad nusimegzti pačiai reiškia sutaupyti neperkant gatavų drabužių parduotuvėje. Labai ryškūs vaikystės – paauglystės prisiminimai: terba trikotažo atraižų, atboginama vadinamojo „spekulianto“, dubuo su 11 ar 12 kamuoliukų, sukamų ardant tas atraižas, siūlų skalbimas, vyniojimas pervyniojimas... Visuotinio deficito laikais ta kangarinė vilna, kaip ją vadino močiutė ir mama, buvo tikrai neblogas ir nebrangus sprendimas. Ardėm, vyniojom, mezgėm, permezginėjom. Puošėmės. Po kurio laiko nebegalėjau net pažiūrėti į megztą rūbą. Norėjosi ko nors „iš parduotuvės“. Arba bent jau siūto. Vėliau suklestėjo prekyba pigiais rūbais ir mezgimas apskritai prarado prasmę – vadinamuose kuistukuose būdavo galima rasti oho kokių dalykų (net ir visai naujų!) už ohohooo kokią mažą kainą. Na ir kam megzti, jei siūlai kainuoja brangiau, negu visas daiktas? Neapsimoka visiškai...
Kai į galvą trenkė mintis, kad noriu megzti, kai pradėjau ieškoti modelių ir derinti jiems siūlus, paaiškėjo, kad visuotiniais interneto laikais tai laaabai paprasta. Nebūtina pervažiuoti miesto tris kartus, kad susirinktum informaciją apie asortimentą ir kainas. O apie kokybę galima pasiklausti ne tik galbūt pardavimais suinteresuotos pardavėjos, bet ir daugybės virtualiai pažįstamų mezgėjų! Bet...
Išsirinkti siūlus internetu galiu, bet pirkti – ne. Bent jau kol kas. Man reikia kontakto, reikia gyvai pamatyti spalvas, paliesti ir pajusti. Todėl su kandidatų sąrašu mintyse važiuoju į siūlų parduotuvę. Pabendrauti su jais ir apsispręsti. Tada pirkti.
Nežinau, kur pirmą kartą išgirdau (o greičiau turbūt perskaičiau) apie Mezgimo zoną. Pamenu, kad labai knietėjo ten apsilankyti ir viską apžiūrėti. O kai pasiryžau, abejonių neliko. Suvalkietiška sąžinė žiauriausiai bandė apriboti mano norus ir idėjas. Visaip visaip. Bandžiau susitarti su ja, bandžiau apgauti. Tačiau ką galiu padaryti... TIE siūlai su manimi kalbasi, šildo akis ir rankas, pulsuojančią jų energiją siurbia pirštų galiukai... Pabandžiau rasti (na suvalkietiškai gi) kažką panašaus, bet pigiau. Nusivyliau. Per didelis skirtumas. Kaip megzti, jei rankos nepatiria lytėjimo malonumo? Mezginys po pirmo skalbimo praranda vaizdą?
Sąžinė buvo įveikta. Suvalkietė išleidžiama į užtarnautą poilsį, kai mezgėja eina rinktis siūlų.
Cha, cha, cha... Kaip tai pažįstama. Nueini į "Mezgimo zoną" ir negali nieko nepirkti. Ir dar kažko papildomai nenusipirkti. O pirštinės nuostabios. Tikiu, kad užsukus pas Sonatą tokių grožių bus daug daug...
AtsakytiPanaikintiSkaitau apie tas trikotažo atraižas,jų ardymą, siūlų sukimą ir prieš akis iškyla lygiai toks pat vaizdelis-mama net mašinoje važiuodama ardydavo,o tų prisuktų siūlų ir dabar kogero pas ją rasčiau :)))) Pamenu tuos pačius protestus prieš mamos megztus rūbus ir didžiulį norą kažko PIRKTO,nors tas "pirkto" toks pat trikotažinis :)))
AtsakytiPanaikintiParadoksas,bet patį pirmą megztinį nusimezgiau būtent iš TŲ,ardytų,siūlų..
Echh ačiū Jurga už trumpą galimybę paskęsti vaikystės/paauglystės prisiminimuose ;)
Aš ir suvalkietė, bet tikrai ne mezgimo atžvilgiu. Va siūlų atžvilgiu pasidariusi tikra snobė, dabar jau akrilo man niekas nebeįsiūlys.
AtsakytiPanaikintiTaip užkabino šita žinutė:))
AtsakytiPanaikintiskaičiau nuo ausies iki ausies išsišiepusi ir viską jaučiau, ką rašai:))
ačiū už puikias emocijas :)